Kaip prasidėjo jūsų ieškojimai? Ką pirmiausia keitėte savo gyvenime?
Buvo 1989-ieji, sporto salės lūžo nuo jaunuolių, norinčių mokytis Rytų kovos menų. Aš taip pat patraukiau paskui juos. Pradėjau lankyti ušu, karatė, kartais visą dieną praleisdavau sporto salėje, iš vienos treniruotės iškart eidavau į kitą. Ieškojau tokio užsiėmimo, kuris man būtų artimas, įdomus. Jaučiau, kad turiu išmokti ir susikaupti, ir atsipalaiduoti. Tačiau vienur gaudavau labai daug teorijos, nors įkąsti Rytų filosofiją dar buvau per jaunas, dar daug informacijos neįstengiau įsisąmoninti. Kitur man pasirodė dar blogiau, viskas buvo pernelyg komerciška, ten Rytų kovos menai – tik pavadinimas. Vaikinai susirinkdavo, pasigalynėdavo ir išeidavo. Ten nebuvo jokios filosofijos, jokių kalbų apie dvasinius dalykus, todėl ir nelikau, o vėliau supratau, kad kovos menuose turi būti kažkokia esminė atrama, tradicijos. Jų ir ieškojau, o troškimas keistis skatino mane veikti, bandyti. Taip atėjau į tekvondo…
Kuo ypatingas šis Rytų kovos menas? Kokia jo istorija?
Žodį taekwondo sudaro trys prasmės: tae yra koja, kojų technika, kwon – kumštis, rankų technika, do – kelias, mokymas, siekimas. Čia radau pakankamai man suprantamos Rytu filosofijos, o ir patys kovų veiksmai labai patiko, nes jie skirti savigynai, treniruoja žmogaus koordinaciją ir judesių tikslumą. Kovojant svarbūs kojų smūgiai. Sakoma, kad taekwondo kojų smūgiai yra tobuliausi iš visų pasaulio kovos stilių, turi nuolat stebėti priešininką, nes smūgiuojant kojomis sunkiausia neprarasti orientacijos. Taekwondo smūgiai labai staigūs, todėl kovotojas turi akimirksniu numatyti, kaip ginsis priešininkas ir koį kitą veiksmą reikės atlikti. Korėjiečiai kariai koja galėjo išmušti raitelį iš balno. Šis kovos menas turi gilias šaknis Korėjoje, tačiau pavadintas taekwondo (smūgiavimo menas) ir susistemintas tik apie 1972 metus.
Kodėl jums patiko taekwondo? Ką sau artimo čia radote?
Man tiko viskas. Nebuvo pernelyg daug teorijos, bet jos pagrindai man tiko prie širdies, nes juose išdėstytos pagrindinės tiesos: gerbk savo tėvus, artimuosius, būk savo Tėvynės patriotas, gerbk savo varžovus, būk tolerantiškas. Kai įsisąmoninau šiuos principus, man tarsi kitos durys atsivėrė. Atrodo, kas gi čia naujo, nežinomo, tačiau įsigilinęs radau tokių dalykų, apie kuriuos anksčiau negalvojau. Turėjau įsisavinvinti tokį man visiškai naują dalyką: varžovas toks pat mano mokytojas kaip ir treneris. Jis parodo mano klaidas, atskleižia mano silpnąsias vietas, liepia atkreipti dėmesį į vieną ar kitą judesį. Į kovą tu stoji ne kautis, o išmokti ko nors naujo, sužinoti apie save to, ko dar nežinai. Man, jauna karštagalviui, tai buvo tikras atradimas, nes aš visą laiką įsivaizdavay, kad svarbiausia nugalėti priešininką, nemąstant nei kaip, nei kodėl. Turėjau išmokti nebijoti varžovo blaiviai įvertinti padėtį, o tai reiškia suprasti ir pajusti ne tik, ko tu nemoki, bet ir ko nemoka varžovas.
Mokytojas nesakė, ką turiu daryti, bet skatino ieškoti, o tai labai gerai, nes kai tau perša kokias nors žinias, tu imi priešintis ir kenki sau. Ieškodamas žinių supratau, kad norėdamas pasiekti pergalių, pirmiausia turiu išmokti dirbti su savimi.
Apie tai, kad turime dirbti su savimi, išmokti pažinti save, šiandien kalbame nuolat. O ką daryti, kad tai neliktų tik žodžiai?
Pasistenkime įsivaizduoti du vyrus. Jie vienodo amžiaus, panašaus sudėjimo ir išsilavinimo. Vienas jų pats pasistatė namą, o kitas nusprendė negaišti laiko ir nusipirko jau pastatytą kitų. Pastarasis dieną naktį ieško ryšio su savo namu, nes jo nepažįsta, o tas, kuris statė pats, jaučia kiekvieną namo kertę, jam ieškoti nebereikia, nes tą ryšį jis užmezgė jau statydamas. Taip ir mes. Kuo anksčiau pradėsime ieškoti, kuris būdas dirbti su savimi mums geriausiai tinka, tuo greičiau atrasime. Esu cholerikas, mėgstu judrų gyvenimo tempą, todėl man netiko nei meditacijos, nei joga. Nemanau, kad kiekvienam žmogui privalu medituoti ar lankyti jogos užsiėmimus tik todėl, kad juos noriai lanko jų pažįstami, draugai. Aš savęs neverčiau daryti tai, ko nesinorėjo, bet pradėjęs lankyti tai či užsiėmimus, supratau, kad šis menas man tinka. Užsiėmimų metu pradėjau gilintis į save, išmokau girdėti savo kūną, nes kol nejauti savęs, negali kontroliuoti savo emocijų, judesiai netaisyklingi, nesuderinti su veiksmu, dažnai staigūs ir nekoordinuoti. Atsipalaiduoti ir išsivaduoti nuo viduje susikaupusios blogos energijos man padėjo taisyklingas kvėpavimas. Mokiausi jo ilgai ir, tik išmokęs taisyklingai kvėpuoti, galėjau susikoncentruoti, o tada jau sugebėjau kontroliuoti kiekvieną savo veiksmą, judesį. Pamažu išmokau draugauti su savo kūnu ir energija, labiau ją jausti. O girdėdamas savo kūną pradėjau kitaip maitintis. Vėliau, jau dirbdamas treneriu, sukūriau savo mitybos sistemą, kuri labai paprasta, bet padeda greitai atsikratyti papildomo svorio.
Koks maistas jums padeda pasiekti gerų sportinių rezultatų?
Taekwondo kovos meno meistrai nesilaiko griežtų mitybos taisyklių, jie leidžia sau ir kepsnį per šventes suvalgyti ir vyno taurę išgerti. Aš neturiu bėdų dėl antsvorio, tačiau turiu susikūręs keletą taisyklių. Pirmoji ir svarbiausia nuo stalo atsikelti truputi neprivalgius. Ši tiesa labai sena ir gali pasirodyti primityvi, tačiau jaučiu, kad man ji tinka. Nepersivalgau, todėl nesijaučiu apsnūdęs, suglebęs. Mėgstu gaminti maistą, tačiau nenaudoju jokios „Vegetos”, riebių padažų, sultinio kubelių. Man patinka vištiena, troškinta su morkomis ir bulvėmis. Beje, yra vienas prieskonis, kurį pripažįstu, – druska, o puikų skonį mano ruošiamiems patiekalams suteikia daržovės ir prieskoninės žolelės, užaugintos savame darže ar pirktos turguje. Kad ir ką valgytum, svarbu saikas. Šį svorio metimo būdą ne kartą pats patikrinau, taip pat ir mano treniruojami jaunieji sportininkai. Jis puikiai veikia: ne tik krenta papildomi kilogramai, bet ir geriau veikia nervų sistema, tinkamai maitindamasis žmogus būna žvalesnis.
Ar taekwondo gali padėti, turime sveikatos bėdų?
Yra kelios taekwondo kryptys. Pirmoji yra olimpinė, profesionalaus sporto; antroji – pramoginė, žmonės kovų mokosi ne norėdami pasiekti sportinių rezultatų, dalyvauti varžybose, o kad toks judėjimo būdas jiems įdomus; trečias – sveikatos bėdų sprendimas. Tada rengiamos individualios treniruotės. Pavyzdžiui, jei žmogui skauda stuburą, mokome tokių taekwondo pratimų, kurie stiprina stuburą. Taekwondo yra labai dinamiškas sportas, išmokę dinamiškų judėjimo pratimų, kurie gerina koordinaciją, greitį, lankstumą, lengviau įveiksime bet kurį mūsų kūną ištikusi negalavimą. Pasaulinė taekwondo federacija labai daug dėmesio skiria žmonėms, ištiktiems dalinio paralyžius, ir vyresnio amžiaus, per 60 metų perkopusiems asmenims, jų integracijai į aktyvų gyvenimą. Kai žmogus paralyžiuotas iki pusės, maksimaliai lavinama jo viršutinė kūno dalis, dirbama su energijomis taip, kad jėgą jis pradėtų jausti rankose. Be to, Korėjoje didelis dėmesys skiriamas vyresnio amžiaus moterims, nes ten vyrai gana dažnai yra kovos menų meistrai, o moterys ne tokios aktyvios. Tačiau mūsų federacija yra dar labai jauna, tad mano minėtomis kryptimis dirbsime, kai užauginsime daugiau taekwondo meistrų. Antai Korėjoje yra apie milijonas taekwondo meistrų.
O jūsų jokios ligos nepuola?
Na, nuo slogos neišsisuku, bet vaistų nevartoju, nebent homeopatinius. Tačiau jaučiuosi puikiai ne tik todėl, kad užsiiminėju šiuo kovos menu. Mano galva, svarbiausia yra santykis su kitais žmonėmis. Ir jaunuoliams, kuriuos treniruoju, ir visiems, kuriuos sutinku savo gyvenimo kelyje, aš linkiu paties geriausio ir jaučiu, kaip tie linkėjimai sugrįžta, kaip mano mokinių energija įplaukia į mane, o aš negailiu jiems savosios. Kai esi geranoriškas, bloga energija tave aplenkia, jai tiesiog nėra vietos, nes panašus pritraukia tik panašų. Dabar taekwondo – visas mano gyvenimas: klubas, trenerio darbas rinktinėje, olimpiniame centre. Ramaus poilsio aš nemėgstu, paplūdimy man nuobodu, o atsipalaiduoju vieną veiklos sritj pakeisdamas kita – krosiniu motociklu lakstydamas kalnais.
Kas jums dabar svarbiausia, kas padeda būti stipriam, ištverti nesėkmes?
Jaučiu, tikitės, kad pasakysiu – taekwondo. Taip, aš labai mėgstu šį kovos meną, bet man svarbiausia – atmosfera, kuri supa darbe, gyvenime. Daugybę energijos iššvaistome todėl, kad kenčiame dėl įtampos, tvyrančios aplink mus. Norime būti ar nors pasirodyti kitiems kieti, siekiantys tik naudos, bijantys atrodyti vargingesni už kitus, kitaip tariant bijantys savęs. Aš noriu, kad mano sporto klube vyrautų gera, kūrybinga atmosfera. Ji ir yra mūsų stiprybės šaltinis, nes mes arba pasisemiame jėgų, arba jų netenkame. Treniruočių metu išnyksta bet kokia socialinė atskirtis, visi klubo nariai lygūs, gerbia vienas kitą. Daug pratimų atliekame poromis, o dirbdami poroje išmokstame svarbiausio dalyko – gerbti šalia esantį, augti ir tobulėti dviese. Atiduodami gauname dvigubai daugiau. Tai sena tiesa, bet ji – energijos šaltinis. Šiek tiek pagarbos, ir laimėsime visi.
MITYBA PAGAL ŽYMANTĄ
– Jokių miltinių patiekalų ir greito maisto, traškučių, picų, bandelių ar tortų
– Daug salotų ir vaisių
– Po 18-tos valandos visiškai nevalgyti, o vandens gerti tiek, kiek norisi
– Kuo mažiau cukraus ir jokių saldiklių
– Jeigu nori saldaus, geriau truputėlį cukraus negu jo pakaitalų
– Judėti, judėti, judėti !
