Olimpinėse žaidynėse ilgą laiką nebuvo nė vienos sporto šakos, kurioje būtų smūgiuojama kojomis. Šią spragą užpildė tekvondo. Supažindinti skaitytojus su korėjietišku kovos menu paprašėme Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio Žymanto Bražiūno. Pasak jo, tekvondo varžybos patrauklios žiūrovams dėl ispūdingų smūgių, kurie turi būti dar ir stiprūs. Vien gražiai kilnoti kojas neužtenka. Lietuvių susidomėjimą tekvondo neabejotinai padidintų patekimas į olimpines žaidynes. Kol kas to padaryti nepavyko, bet vilčių yra.
Gruodžio 10 d. Vilniuje įvyks pirmasis Lietuvos kovos menų festivalis, supažindinsiantis su daugybe sporto šakų. Mes pristatome vieną iš jų, ne pačią populiariausią mūsų šalyje, bet priklausančią olimpinei šeimai. Tekvondo olimpinėje programoje yra nuo 2000 m.. Ž. Bražiūnas, kuris ne tik treneris, bet ir Lietuvos tekvondo federacijos generalinis sekretorius, teigia, kad ši sporto šaka nestovi vietoje. Taisyklės keičiamos, siekiant paversti tekvondo kuo patrauklesniu reginiu žiūrovams.
– Kuo tekvondo išsiskiria tarp daugybės kitų kovos menų?
– Olimpinėse žaidynėse matome kelias kovines sporto šakas. Yra imtynės ir dziudo. Yra boksas, kur smūgiuojama rankomis. O tekvondo galima vadinti kojų boksu. Kai tekvondo tapo olimpine sporto šaka, buvo tarsi užpildyta niša, nes iki tol olimpiados žiūrovai galėjo matyti imtynes ir smūgius rankomis, o kojų technikos nematė. Nuo 2000 m. sporto šaka labai smarkiai
keitėsi. Kovinėse sporto šakose yra didelė problema, nes taškus skaičiuoja teisėjai, o tai yra žmogiškasis faktorius. Vienas teisėjas gali suskaičiuoti 15 tšk., kitas – 12. Tekvondo pirmoji iš kovinių olimpinių sporto šakų įvedė elektroninę sistemą. Yra elektroninės kūno apsaugos ir šalmai, viskas skaičiuojama pasitelkiant elektroniką. Žmogaus klaidos faktoriaus reikšmė sumažinta iki minimumo, taigi olimpinėse žaidynėse tekvondo yra viena objektyviausių sporto šakų.
– Tekvondo kovotojai, kaip ir karatė kiokušin atstovai, gali smūgiuoti kojomis arba rankomis, bet rankomis – tik korpusą, o ne į galvą. Koks pagrindinis skirtumas tarp tekvondo karatė?
– Smūgis ranka į korpusą tekvondo leidžiamas, bet taškas fiksuojamas nebent tuo atveju, jei veiksmas atliekamas stabdant varžovą. Varžovas juda ir yra stabdomas rankos smūgiu į korpusą. Smūgis turi būti labai stiprus. Palyginti su karatė, tekvondo labiau akcentuojami smūgiai kojomis. Daugiau nei 80 proc. veiksmų yra būtent smūgiai kojomis. Be to, pas mus atstumai tarp kovotojų gali būti didesni nei kitose sporto šakose. Yra technika, leidžianti atlikti šuolį ir smūgiuoti varžovui, kuris yra už keturių metrų. Tai atliekama pašokus iš vietos, nedarant žingsnių. Vizualiai tai atrodo labai gražiai. Kaip minėjau, tekvondo evoliucionavo. Taisyklės keičiamos, kad žiūrovams būtų įdomiau. Už smūgį apsisukant duodamas papildomas taškas. Sportininkai skatinami naudoti sudėtingesnę techniką. Be to, mūsų sporto šaka yra kontaktinė. Kūno apsauga fiksuoja tik tam tikros jėgos spyrį. Silpnas spyris taškų neduoda. Tai – ne baletas, sportininkai ne šiaip sau kilnoja kojas.
– Kaip tekvondo atėjo Lietuvą?
Tai jvyko maždaug 1990 m., tais gūdžiais laikais, kai buvo labai populiarūs kovos menai. Atvyko meistras iš Korėjos, jis rengė seminarus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Federacija buvo užregistruota 1992 m., nors veiklą vykdė anksčiau. Klubai veikė jau 1989 m.. Sunku pasakyti, kiek žmonių Lietuvoje užsiima tekvondo dabar. Veikia maždaug 10 klubų, kiekviename iš jų yra maždaug po 100 žmonių. Daug žmonių ateina kartą per savaitę, bet jie irgi yra klubo nariai. Skaičius nuolat keičiasi, o sportininkų, kurie rengiasi rimtoms varžyboms, – 100 ar 150. Šie metai mūsų federacijai buvo vieni sėkmingiausių. Pasaulio suaugusiųjų čempionate turime tris 17-ąsias vietas, nors tie sportininkai pagal amžių dar yra jauniai. Jie pateko į pasaulio čempionato 20-uką, būdami 16 metų. Prieš mėnesį Kauno sportininkė Gerda Gaižauskaitė laimėjo bronzos medalį Europos jaunių čempionate. Mes ją pasiūlėme įtraukti į Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių kandidatų sąrašą.
– Ko siekia žmonės, ateinantys į tekvondo klubus, – geresnės savijautos ar sugebėjimo apsiginti?
– Manau, kad siekia abiejų dalykų. Mano klubui „Tornado” šiemet sukako 20 metų. Iš patirties galiu pasakyti, kad prieš 10-15 metų į klubą masiškai vesdavo vaikus, jų buvo pilnos salės. Suaugusiųjų buvo gal 25 proc. Dabar viskas yra atvirkščiai, 75 proc. yra suaugusieji – dirbantieji ir studentai. Manau, tai susiję su kompiuterizacija, technologijomis. Žmonės daug dirba prie kompiuterių, jiems trūksta fizinio krūvio. Turbūt ne tik tekvondo, bet ir kitų sporto šakų klubuose pagrindinis kontingentas yra vyresni žmonės. O privilioti jaunesnius jau sunkiau, nes tie patys kompiuteriai juos sulaiko namuose. Drįčiau paskelbti tokią įžvalgą, kad dėl kibernetinio XXI amžiaus situacija apsivertė aukštyn kojonns. Vaikai lieka namie, nors turėtų skirti daugiau dėmesio fiziniam lavinimui. Tik paskui, gavę darbus, jie eina į klubus. Sporto klubai ir federacijos dėl to nukenčia, nes labai sunku užauginti profesionalius sportininkus.
– Ar tekvondo užsiimančiam žmogui Korėja yra tokia pat svarbi kaip Japonija karatistams?
– Būkime realistai, mes nedarome kulto iš Korėjos. Aišku, mes puikiai pažistame šią šalį. Pats ne kartą esu ten buvęs, esu korėjietiško maisto gerbėjas, mėgstu jį gaminti. Beje, tai labai sveikas maistas. Lūžis įvyko po 2000 m., kai tekvondo tapo olimpine sporto šaka. Nuo to laiko tekvondo yra ne korėjiečių, o viso pasaulio sporto šaka, ja gali užsiimti bet kuris žmogus. Tikrai nėra kulto. Nėra dievų, kurių plakatai kabotų ant sienos ir kuriems visi melstųsi karta iš kartos. Treneris gali užauginti daug pasaulinio lygio meistrų, užsiimti labdara, investuoti daug pinigų, bet ir dėl tokios apčiuopiamos veiklos niekas nekabina jo paveikslo ant sienos, nesimeldžia jam. Į viskų žiūrima ramiai. Savo klube per trenintotes naudoju tik lietuvišką terminologiją. Tik kai vykdomi egzaminai, diržų siekiantys žmonės pagal tekvondo nuostatus privalo šiek tiek išmanyti korėjietišką terminologiją. To siekiama savanoriškai. Aš duodu informaciją, jie mokosi, kaip korėjietiškai yra vienas ar kitas terminas. Visiems kitiems žmonėms mes nieko neperšame.
– Kurių šalių sportininka dominuoja aukščiausio lygi, varžybose?
Tų, kur yra didelis finansavimas. Tai didelės šalys, todėl ten yra didelė atranka. Pavyzdžiui, Turkija turi labai rimtų sportininkų visose amžiaus grupėse. Milžiniškos lėšos skiriamos Ispanijoje, jau nekalbant apie Kiniją, kur yra milijonas tekvondo užsiimančių žmonių. Įsivaizduokite, kokią atranką galima padaryti iš milijono. Labai dideles lėšas skiria ir gerus sportininkus turi Rusija. Žiūrėsime, kaip ten viskas baigsis. Žinome, koks skandalas dėl dopingo kilo lengvojoje atletikoje, tačiau negirdėjau, kad rusai turėty panašių problemų tekvondo. Labai daug investuoja Iranas. Ten žmonės gali nedirbti, nesimokyti, tik sportuoti ir taip išlaikyti šeimas.
– O Lietuvoje įmanoma tik užsiimti tekvondo ir iš to pragyventi?
– Ne. Žiūrėsime, kokia situacija bus ateityje. Federacija gauna juokingai mažą biudžetą, bet planuojame kai kuriems perspektyviausiems auklėtiniams nemokamai organizuoti stovyklas. Radome pinigų, kad į stovyklą išvažiuotų G. Gaižauskaitė. Mums šiek tiek padeda specialistai iš Vokietijos. Dabar matome rezultatus, todėl tikimės pinigų iš olimpinio komiteto. Jie būtų skirti Gerdos kelionėms. Tačiau sportas yra laimės dalykas. Sportuoji tol, kol esi sveikas. Nemanau, kad reikia visą dėmesi skirti tik sportui, nors labai to norėčiau. Būkime realistai. Reikia ir mokytis, turėti
kažkokį užnugarį gyvenime, profesiją. Suluošintas sportininkas senatvėje niekam nereikalingas.
– 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynės tekvondo sportininkams bus jau penktosios. Ketverias žaidynes Lietuvos atstovai praleido. Ar realu, kad mūsų tekvondo kovotojus matysime Rio de Žaneire?
– Atrankos sistema keičiama beveik prieš kiekvienas žaidynes. Dabar yra du keliai. Vienas kelias – patekti į žaidynes pagal reitingą, bet mes taip nepatenkame. Sunku apskritai patekti į reitingą, o patekę sportininkai vienas kitą stumdo per vieną vietą. Į žaidynes pagal reitingą važiuoja tik pirmi šeši sportininkai. Be to, dalyvavimas reitingo varžbose yra labai brangus, o vyksta jos kas mėnesį. Dalyvauti reikia per visą olimpini ciklą, ketverius metus. Be rėmėjų tai yra neįmanoma. Net jei visus federacijos pinigus skirtume vienam žmogui, to neužtektų. Kitas kelias yra Europos regiono atrankos varžybos. Šįkart jos vyks Turkijoje, Stambule, sausio mėnesį. Aišku, kad i atranką važiuos Gerda. Jai dar tik 16 metų, jai priešakyje dar ne viena olimpiada. Sunku pasakyti, kaip seksis, bet bandysime ir žiūrėsime, kokie bus rezultatai. Dar neaišku, ar atrankoje dalyvaus ir daugiau Lietuvos sportininkų. Norime padaryti analizę, peržiūrėti rezultatų dinamiką. Galbūt važiuos dar kažkas. Didžiausia problema ta, kad varžybos vyks sausi, o mes tuo metu dar nežinosime, koks mums bus skirtas finansavimas. Gali tekti keliauti už savo lėšas.
Tikra kovas, o ne baletas.
Vilniaus Taekwondo sporto klubo TORNADO vadovo, Lietuvos Taekwondo federacijos generalinio sekretoriaus Žymanto Bražiūno interviu duotas „Respublika“ žurnalistui Arūnui Abromaičiui. Interviu publikuotas 2015 m. savaitraščio „Respublika“ priede „Sporto gyvenimas“ .