Viktorijos Bražiūnaitės niekas niekada netampė už kasų. Ne todėl, kad ji būtų nepatraukli ir niekas iš berniūkščių nenorėtų šiuo „klasikiniu” būdu pamerginti smulkutės juodbruvės, tiesiog jau nuo antros klasės kiekvienas, taip atskleidęs savo jausmus, bemat gaudavo „grąžos”… Ne nuo Žymanto, vyresniojo Viktorijos brolio. Nuo jos pačios. Paskutinis toks santykių aiškinimąsis ir kautynės vyko šeštoje klasėje. Tąkart, susirinkę išplėšytas sagas ir suskaičiavę mėlynes, berniūkščiai nutarė su Viktorija gyventi draugiškai. Šiandien kitaip ir neįmanoma. Viktorija – vieno prestižiškiausių Europoje „taekwondo” prizininkė, jai penkiolika metų.
– Nežinau, ar kada nors atspėsiu šias kovos meno paslaptis, – dėstė Viktorija – Kartais negaliu paaiškinti netgi akivaizdžiai. Rimtai sportuoju tik pusantrų metų ir tikrai nesu fanatikė, bet jau spėjo pasikeisti ne tik įpročiai, bet ir draugai.
– Gal tu „visada teisi” ?
– Tikrai ne. Apskritai, pradėjus lankyti „takwondo” treniruotes, tarsi nebekyla konfliktinių situacijų. Jei „pakvimpa” santykių aiškinimusi, stengiuosi pasitraukti. Jei susibaru, o cholerikams taip būna, ir jaučiu, kad nesu visiškai teisi, atsiprašau. Išmokau.
– Vadinasi, treniruotės – ne vien fizinis tobulėjimas…
– Turbūt. Nors pratybų metu niekada nefilosofuojame. Be to, nemanau, kad kas nors galėtų „įpūsti” ar atimti dvasingumo, pakeitęs žmogaus prigimtį. Tiesa bendravimas su dvasiškai turtingesniais žmonėmis, treneriais padeda pačiam atrasti save. Taip pat manau, jog tvirtinimai esą „taekwondo” ne margaitėms, kad šis sportas pernelyg grubus, laužti iš piršto. Žinoma, kovojant ir norint laimėti reikia agresyvumo. Tačiau varžybose mačiau daug sportininkių, iš kurių reikėtų pasimokyti gerų manierų…
– Kaip sekasi mokykloje?
– „Nesekasi”, anksčiau pati nelabai kreipdavau dėmesį į pažymius ir gavusi „trejetą” nesukdavau galvos. Dabar net ir stengdamąsi negaunu daugiau, nes mokytojų įsitikinimu nesu tiek verta. Man atrodė, tvirtindami, jog „kiauriai permato mokinius”, jie meluoja.
– Savo ateitį taip pat sieji su „taekwondo” ?
– Kol kas nežinau, ar kada nors pragyvensiu iš šio sporto. Policininkė nebūsiu – ja reikia gimti. Tą patį sako ir mano tėtis. O jis – policininkas…
Publikuota: 1995 04 29 Respublikos laikraščio savaitgalio priede Julius
